išmirti

Lithuanian

Etymology

iš- +‎ mirti

Pronunciation

  • IPA(key): [ɪʃˈmʲɪrʲtʲɪ]

Verb

išmir̃ti (third-person present tense išmi̇̀ršta, third-person past tense i̇̀šmirė)

  1. to die out, to die off; to become extinct, to perish

Conjugation

Conjugation of išmirti
singular vienaskaita plural daugiskaita
1st person 2nd person 3rd person 1st person 2nd person 3rd person
aš tu jis/ji mes jūs jie/jos
indicative
tiesioginė
nuosaka
 present
esamasis laikas
 išmi̇̀rštu išmi̇̀ršti išmi̇̀ršta išmi̇̀rštame,
išmi̇̀rštam 		išmi̇̀rštate,
išmi̇̀rštat 		išmi̇̀ršta
past
būtasis kartinis
laikas
 i̇̀šmiriau i̇̀šmirei i̇̀šmirė i̇̀šmirėme,
i̇̀šmirėm 		i̇̀šmirėte,
i̇̀šmirėt 		i̇̀šmirė
past frequentative
būtasis dažninis
laikas
 išmir̃davau išmir̃davai išmir̃davo išmir̃davome,
išmir̃davom 		išmir̃davote,
išmir̃davot 		išmir̃davo
future
būsimasis laikas
 išmir̃siu išmir̃si išmir̃s išmir̃sime,
išmir̃sim 		išmir̃site,
išmir̃sit 		išmir̃s
subjunctive
tariamoji nuosaka
 išmir̃čiau išmir̃tum išmir̃tų išmir̃tumėme,
išmir̃tumėm,
išmir̃tume 		išmir̃tumėte,
išmir̃tumėt 		išmir̃tų
imperative
liepiamoji nuosaka
 — išmir̃k,
išmir̃ki 		teišmi̇̀ršta išmir̃kime,
išmir̃kim 		išmir̃kite,
išmir̃kit 		teišmi̇̀ršta
Participles of išmirti
adjectival (dalyviai)
active passive
present išmi̇̀rštąs, išmi̇̀rštantis išmi̇̀rštamas
past i̇̀šmiręs išmir̃tas
past frequentative išmir̃davęs —
future išmir̃siąs, išmir̃siantis išmir̃simas
participle of necessity — išmir̃tinas
adverbial
special pusdalyvis išmir̃damas
half-participle
padalyviai
 present išmi̇̀rštant
past i̇̀šmirus
past frequentative išmir̃davus
future išmir̃siant
manner of action būdinys išmir̃te, išmir̃tinai

Derived terms

  • išsimirti
  • paišmirti
This article is issued from Wiktionary. The text is available under Creative Commons Attribution-Share Alike 4.0 unless otherwise noted. Additional terms may apply for the media files.